Per vestuves jaunikis pastebėjo, kad nuotaka jau kelias valandas nepakelia nuometo ir nuolat stengiasi paslėpti veidą. Iš pradžių jis nusprendė, kad mergina tiesiog labai jaudinasi. Tačiau kai jie pagaliau liko vieni, vyras atsargiai pakėlė nuometą — ir, išvydęs jos veidą, sustingo iš šoko. 😮
Radživui buvo dvidešimt aštuoneri. Jis užaugo šeimoje, kurioje iki šiol buvo griežtai laikomasi daugelio senų tradicijų.
Kai tėvai jam pranešė, kad surado tinkamą nuotaką, vyras neprieštaravo. Merginos vardas buvo Ananija. Jai buvo dvidešimt ketveri, ji dirbo mokytoja ir gyveno kartu su tėvais kitame mieste.
Pagal abiejų šeimų tradicijas jaunuoliai galėjo bendrauti iki vestuvių, tačiau Radživui nebuvo leidžiama matyti būsimos žmonos veido.
Iš pradžių jam tai atrodė neįprasta. Tačiau laikui bėgant vakariniai pokalbiai telefonu su Ananija tapo įprasta jo gyvenimo dalimi. Jie pasakodavo vienas kitam apie darbą, kalbėdavosi apie savo šeimas, svajones ir ateities planus.
Radživas vis labiau norėjo pamatyti merginą, kurios balsas jam jau buvo toks pažįstamas. Tačiau jis nusprendė palaukti vestuvių dienos.
Ir pagaliau ilgai laukta diena išaušo.
Kai Ananiją įvedė į salę, jos veidą visiškai slėpė ilgas rožinis nuometas. Radživas nusišypsojo pamatęs būsimą žmoną, tačiau beveik iš karto pastebėjo, kad su ja kažkas negerai.
Ananija atrodė labai įsitempusi.
Jos rankos šiek tiek drebėjo, o kiekvieną kartą, kai kuri nors giminaitė bandydavo pataisyti nuometą, mergina iš karto pati prilaikydavo audinį prie veido.
Radživas nusprendė, kad ji tiesiog jaudinasi.
Per ceremoniją Ananija beveik nekalbėjo. Kelis kartus jis tyliai jos paklausė, ar viskas gerai, ir kiekvieną kartą išgirdo tą patį atsakymą:
— Taip, viskas gerai.
Tačiau jos balsas skambėjo visai kitaip.
Pasibaigus ceremonijai, artimieji dar ilgai sveikino jaunuosius, fotografavosi su jais ir nešė dovanas. Ananija visą tą laiką nė karto nepakėlė nuometo.
Tik vėlai vakare jie pagaliau liko vieni.
Radživas atsisėdo šalia žmonos ir nusišypsojo.
— Atrodo, dabar pagaliau man leidžiama tave pamatyti.
Jis ištiesė ranką prie nuometo, tačiau Ananija netikėtai sulaikė jo ranką.
— Gal ne dabar?
Radživas nustebęs pažvelgė į ją.
— Kodėl?
— Aš tiesiog labai pavargau.
Vyras pajuto, kad ji kažką slepia.
— Ananija, pažiūrėk į mane.
Ji tylėjo.
— Kas atsitiko?
— Nieko.
Radživas atsargiai patraukė jos ranką ir lėtai pakėlė nuometą.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis pamatė moters, su kuria ką tik susituokė, veidą.
Norėdami sužinoti, kas nutiko toliau, pažvelkite į komentarus žemiau 👇👇👇
Tačiau vietoj šypsenos jo veide pasirodė tikras sukrėtimas.
Kairysis Ananijos skruostas buvo raudonas ir pastebimai ištinęs. Ant odos aiškiai matėsi pirštų žymės, o šalia lūpos buvo nedidelė žaizdelė.
— Kas tave sumušė?
Mergina iš karto nusisuko.
— Tai nesvarbu.
— Kas?
Ananija tylėjo.
Radživas pradėjo prisiminti praėjusios dienos įvykius. Prie nuotakos nuolat buvo giminaičių ir draugių. Pašaliniam žmogui beveik nebuvo įmanoma nepastebėtam prie jos prieiti.
Vadinasi, ją galėjo sumušti tik kažkas iš tų, kurie buvo šalia ir kuriais ji pasitikėjo.
— Tai nutiko šiandien?
Mergina tyliai linktelėjo.
— Prieš ceremoniją?
Ji vėl linktelėjo.
Radživas pajuto, kaip jam viskas viduje suspaudė.
— Kodėl man nieko nepasakei?
Ananija pakėlė į jį akis.
— Nes man uždraudė.
Šie žodžiai vyrą dar labiau suneramino.
Jis atsisėdo arčiau ir paprašė papasakoti viską nuo pat pradžių.
Ananija ilgai nedrįso prabilti, tačiau galiausiai prisipažino, kad maždaug dvidešimt minučių prieš ceremoniją į kambarį, kuriame ji ruošėsi vestuvėms, įėjo viena moteris.
Ji paprašė visų kitų išeiti, paaiškinusi, kad nori pasikalbėti su nuotaka akis į akį.
Iš pradžių moteris kalbėjo ramiai.
Ji paklausė Ananijos, ar ši tikrai įsitikinusi, kad nori ištekėti už Radživo.
O tada netikėtai pasakė:
— Tu dar turi laiko išeiti.
Ananija nusprendė, kad tai tik keistas bandymas patikrinti jos ryžtą. Todėl ramiai atsakė, kad myli Radživą ir neketina atsisakyti vestuvių.
Po šių žodžių moters veido išraiška pasikeitė.
Ji pareiškė, kad Ananija netinka Radživui, kad po vestuvių pridarys jų šeimai vien problemų ir kad šios santuokos apskritai neturėjo būti.
Mergina pabandė išeiti iš kambario.
Tačiau moteris sugriebė ją už rankos.
Kai Ananija pareikalavo ją paleisti, sekė stiprus antausis.
Smūgis buvo toks netikėtas, kad mergina vos išsilaikė ant kojų.
Tada moteris pasilenkė prie jos ir tyliai perspėjo:
— Jei jam apie tai papasakosi, gailėsiesi ne tik tu.
Radživas klausėsi žmonos, stipriai sugniaužęs kumščius.
— Pasakyk man tik viena. Kas ta moteris?
Ananija pažvelgė į jį. Jos skruostais riedėjo ašaros.
Kelias sekundes ji negalėjo ištarti nė žodžio.
Tada tyliai pasakė:
— Tavo motina.
Radživas sustingo.
Tačiau netrukus jis sužinojo dar skaudesnę tiesą.
Jo motina nuo pat pradžių kategoriškai nepritarė šioms vestuvėms. Ananijos šeima buvo gerokai skurdesnė už jų šeimą, todėl moteris manė, kad sūnus turėtų vesti turtingo pažįstamo dukterį.
Iki pat paskutinės minutės ji tikėjosi sužlugdyti vestuves ir bandė priversti Ananiją pačią atsisakyti santuokos.
Tačiau Ananija neatsitraukė.
Dabar Radživui teko nuspręsti, ką daryti sužinojus tiesą apie savo motiną.
