Milijonierius Viktoras už kelis milijonus dolerių nusipirko savo paties portretą ir surengė prabangią vakarienę, kad parodytų savo draugams šį neįtikėtinai brangų pirkinį.
Svečiai vienas po kito žavėjosi paveikslu:
— Nuostabus darbas.
— Dailininkui puikiai pavyko perteikti tavo charakterį.
— Po kelerių metų šis portretas bus vertas dar daugiau.
Viktoras patenkintas šypsojosi, mėgaudamasis komplimentais.
Niekas nekreipė dėmesio į jauną tarnaitę Klarą, kuri tyliai rinko nuo stalo tuščias lėkštes.
Ji šiame name dirbo vos keturis mėnesius. Jos atlyginimo vos užteko pragyventi. Namuose jos laukė pagyvenusi močiutė. Pastarąsias kelias dienas ji beveik nieko nevalgė — tik duoną ir šiek tiek sūrio.
Kai vakarienė baigėsi ir Klara pamatė, kiek daug maisto liko, ji sukaupė drąsą ir priėjo prie savo šeimininko.
— Atleiskite… Ar galėčiau pasiimti šiek tiek maisto namo?
Viktoras nustebęs pažvelgė į ją.
— Kam?
— Mano močiutei.
Keli svečiai atsisuko.
Viktoras šyptelėjo.
— Aš tau moku atlyginimą. Negi to neužtenka?
Klara nuleido akis.
— Užtenka. Aš tiesiog pagalvojau, kad šis maistas vis tiek bus išmestas.
— Nereikia galvoti už mane, — šaltai atsakė Viktoras.
Klara nieko nepasakė ir grįžo prie darbo.
Tačiau eidama pro didžiulį portretą ji vėl sustojo.
Jau kelias dienas ji žiūrėjo į šį paveikslą. Ir kiekvieną kartą pastebėdavo tą patį.
Veido proporcijos buvo keistos. Akys atrodė nenatūraliai, šypsena buvo tarsi svetima, o drobėje pavaizduotas vyras tik iš tolo priminė tikrąjį Viktorą.
Klara prie paveikslo užsibuvo šiek tiek ilgiau nei įprastai.
— Kas yra? — pastebėjo Viktoras.
— Nieko.
— Jau kelias minutes žiūri į mano portretą. Tau jis nepatinka?
Klara norėjo patylėti. Tačiau galiausiai tyliai tarė:
— Manau, kad jus būtų galima nutapyti daug geriau.
Kambaryje įsivyravo tyla.
Tada svečiai prapliupo juoktis.
Viktoras taip pat nusijuokė.
— Tikrai? O kas gi galėtų nutapyti geriau?
Klara tiesiai pažvelgė jam į akis.
— Aš.
Juokas tapo dar garsesnis.
Vienas iš svečių iškart išsitraukė telefoną.
— Palaukite! Šitą reikia nufilmuoti!
Viktoras parodė į Klarą.
— Ar bent supranti, kiek kainuoja šis paveikslas?
— Ne.
— Keli milijonai dolerių.
Klara dar kartą pažvelgė į portretą.
— Kaina ne visada reiškia, kad portretas iš tiesų panašus į žmogų.
Svečiai vėl nusijuokė.
Tačiau, priešingai nei buvo galima tikėtis, Viktoras nusprendė paversti visa tai žaidimu.
— Gerai. Nupiešk mane.
Klara nustebusi pažvelgė į jį.
— Dabar?
— Dabar. Turi pusvalandį. Jei tavo piešinys iš tiesų bus geresnis, pasiimsi visą likusį ant stalo maistą. Gali net ištuštinti šaldytuvą.
Kažkas paplojo.
Kiti jau nukreipė telefonus į jauną moterį.
Klarai atnešė didelį popieriaus lapą ir paprastą pieštuką.
Ji atsisėdo prie stalo.
Viktoras atsisėdo priešais ją ir savimi patenkintas nusišypsojo.
— Laikas prasideda.
Pirmąsias kelias minutes svečiai toliau juokavo.
— Gal iškart atnešti jai spalvotų pieštukų?
— Netrukdykite didžiajai dailininkei!
Norėdami sužinoti, kas nutiko toliau, žvilgtelėkite į komentarus žemiau 👇👇👇
Klara neatsakė.
Ji žiūrėjo tik į Viktorą.
Ant popieriaus atsirado pirmosios vos pastebimos linijos.
Galvos kontūras.
Nosies linija.
Akys.
Lūpos.
Po dešimties minučių juokas pritilo.
Po dvidešimties minučių keli svečiai jau stovėjo už merginos nugaros, bandydami įžiūrėti jos piešinį.
Net tas vyras, kuris nuo pat pradžių filmavo viską telefonu, lėtai nuleido telefoną.
Viktoras pastebėjo pasikeitusią nuotaiką.
— Kas atsitiko?
Niekas neatsakė.
— Liko dvi minutės, — kažkas sušnabždėjo.
Klara pridėjo dar kelis greitus pieštuko brūkštelėjimus.
Tada padėjo pieštuką ant stalo.
— Baigta.
Ji atsuko piešinį į Viktorą.
Kambaryje tapo visiškai tylu.
Tai buvo jis.
Ne šiaip vyras, panašus į jį.
Tai buvo tikrasis Viktoras.
Jo primerktas žvilgsnis.
Lengva raukšlelė prie lūpų.
Žilstelėję plaukai.
Ta pati pasitikinti savimi šypsena.
Atrodė, kad dar viena sekundė — ir popieriuje pavaizduotas žmogus prabils.
Svečiai tylėdami žiūrėjo į piešinį, tada į Viktorą, paskui vėl į piešinį.
Tada kažkas pažvelgė į brangų portretą, kabantį ant sienos.
Skirtumas buvo pritrenkiantis.
Portretas, kainavęs kelis milijonus dolerių, staiga pasirodė šaltas ir svetimas.
O paprastas piešinys pieštuku atrodė gyvas.
Viktoras daugiau nebesišypsojo.
— Kur išmokai taip piešti? — galiausiai paklausė jis.
Klara akimirką patylėjo.
— Mokiausi dailės mokykloje. Vėliau įstojau į akademiją. Tačiau mano močiutė susirgo, todėl turėjau viską mesti ir eiti dirbti.
Viktoras dar kartą pažvelgė į piešinį.
Dabar jis suprato, kodėl jauna moteris taip ilgai žiūrėjo į jo portretą.
Ji iš tiesų žinojo, į ką žiūri.
Klara ramiai atsistojo nuo stalo.
— Ar galiu pasiimti maisto?
Viktoras tylėdamas linktelėjo.
Tačiau kai mergina jau ruošėsi išeiti, jis staiga ją sustabdė:
— Palauk.
Klara atsisuko.
Viktoras dar kartą pažvelgė į jos piešinį.
— O ką pasakytum, jei aš tau pasakyčiau, kad noriu, jog būtent tu nutapytum mano kitą portretą?
Šį kartą nė vienas svečias nenusijuokė.
Nes visi jie suprato:
vertingiausias šio vakaro pirkinys galbūt buvo visai ne portretas, už kurį Viktoras sumokėjo milijonus.
