Penkiasdešimt šešios geltonos rožės atkeliavo per mano vestuvių metines – dieną, kurią didžiąją gyvenimo dalį praleidau viena.
Pristatymo darbuotojas patikrino savo sąrašą.
– Marija?
– Taip.
– Tuomet jos jūsų.
Nusinešiau milžinišką puokštę į virtuvę ir du kartus suskaičiavau rožes.
Penkiasdešimt šešios.
Šiandien būtų buvusios mano penkiasdešimt šeštosios vestuvių metinės.
Kai pradėjau jas dėlioti į vazą, kažkas aštraus įbrėžė man nykštį.
– Au.
Tai nebuvo spyglys.
Tarp šviežių rožių buvo įstrigęs kažkas geltono ir suglamžyto.
Popierius.
Ištraukiau jį ir radau kreivai išlankstytą gėlę iš išblukusio geltono popieriaus. Viena jos pusė buvo labiau pasvirusi nei kita, o kotelis sutvirtintas trapia lipnios juostos juostele.
Beveik nusijuokiau, kokia ji buvo negraži.
Tada pastebėjau apačioje užrašytą raidę.
J.
Man sustingo rankos.
Džeimsas.
Mano vyras.
Žmogus, kurio penkiasdešimt šešerius metus nebuvau mačiusi.
Džeimsas ir aš susituokėme mano tėvų kieme, kai jis buvo grįžęs trumpų atostogų iš kariuomenės. Buvo dvidešimt trys svečiai, vienas kreivas tortas, o mama beveik visą ceremoniją verkė.
Prieš išvykdamas į karą, Džeimsas pabučiavo mane stotyje.
– Per kitas metines nupirksiu tau didžiausią puokštę geltonų rožių, kokią tik rasiu.
Aš nusišypsojau.
– Geriau jau nupirk. Už gėles juk ir ištekėjau už tavęs.
Jis nusijuokė.
Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jo juoką.
Po kelių savaičių jo dalinys pateko į smarkią ugnį. Vyrai žuvo. Kiti dingo.
Džeimsas buvo paskelbtas dingusiu be žinios.
Galiausiai į mano tėvų namus atėjo artimiausias jo draugas Adrianas.
– Mačiau sprogimą, – pasakė jis. – Marija, man labai gaila. Nemanau, kad Džeimsas galėjo išgyventi.
Kūno nebuvo.
Galiausiai liko tik dokumentai.
Laikomas mirusiu.
Aš daugiau niekada neištekėjau.
Kažkokia užsispyrusi mano dalis vis dar laukė, net kai visi aplinkiniai sakė, kad nebėra ko laukti.
Ir tada, praėjus penkiasdešimt šešeriems metams, mano virtuvėje pasirodė negraži Džeimso popierinė rožė.
Dar kartą apieškojau puokštę ir po kaspinu radau mažą kreminės spalvos voką.
Ant jo buvo užrašytas mano vardas.
Marija.
Viduje buvo kortelė.
Pirmoji eilutė privertė mano širdį sustoti.
„Brangioji, nepatikėsi, kodėl turėjau dingti. Adrianas tau melavo.“
Perskaičiau dar kartą.
Ir dar kartą.
Kortelė tęsėsi:
„Elkis normaliai. Jei vis dar turi geltoną suknelę, pasiimk ją su savimi. Nunešk rožes į senąją stotį 11:00. Dabar padaryk tiksliai tai, ko tavęs prašau.“
Pažvelgiau į laikrodį.
10:17.
Vieną neįmanomą akimirką pagalvojau:
Džeimsas gyvas.
Bet tada kilo kita mintis.
Jei jis visus šiuos metus buvo gyvas, kiekvienas gimtadienis, Kalėdos ir vestuvių metinės, kurias praleidau be jo, vyko tuo metu, kai mano vyras buvo kažkur kitur.
O Adrianas apie tai žinojo.
Adrianas – žmogus, kuris dalyvavo mano tėvų laidotuvėse. Žmogus, kuris beveik kasmet siųsdavo man kalėdinį atviruką.
Tas pats žmogus, kuris man sakė, kad Džeimsas beveik neabejotinai miręs.
Užlipau į viršų ir atidariau kedro skrynią savo spintoje.
Geltona suknelė vis dar buvo ten.
Tai buvo suknelė, kurią vilkėjau tą rytą, kai Džeimsas išvyko.
Prie šoninės siūlės buvo trys kreivos siūlės. Pats Džeimsas jas susiuvo, kai mano suknelė užkliuvo už vinies.
Jo siūlės buvo siaubingos.
Dabar pažvelgiau į popierinę rožę.
Prastai išlankstyta.
Prastai susiūta.
Atrodė, kad taip galėjo pasielgti tik Džeimsas.
10:42 išėjau iš namų, nešina suknele ir puokšte.
Lygiai 11:00 stovėjau po senosios stoties laikrodžiu.
Tada nuo suoliuko atsistojo pagyvenęs vyras.
Iš pradžių jo neatpažinau.
Tada jis nusiėmė kepurę.
– Marija.
Sustingau.
– Adrianai?
Jo rankoje buvo sena alyvuogių žalios spalvos karinė kuprinė.
Ant šono buvo trafaretu užrašytas Džeimso vardas.
Vos neišmečiau gėlių.
– Kur jis?
Adrianas užsimerkė.
– Jis gyvas?
– Ne.
Tas žodis smogė stipriau, nei turėjo.
Aš tikėjau, kad Džeimsas miręs penkiasdešimt šešerius metus.
Tačiau tą rytą kelioms minutėms patikėjau, kad jis gyvas.
O Adrianas ką tik nužudė jį antrą kartą.
Priglaudžiau kortelę jam prie krūtinės.
– Kas tada tai parašė?
– Aš.
Spoksojau į jį.
– Tu privertei mane patikėti, kad mano vyras gyvas.
– Man reikėjo, kad ateitum.
– Tu turi mano telefono numerį.
– Nebūtum atėjusi, jei būčiau pasakęs, kad tai aš.
Pakėliau popierinę rožę.
– Kas tai?
– Džeimsas ją padarė.
Mano pyktis dar labiau sustiprėjo.
– Džeimsas neva žuvo per sprogimą.
– Ne visai taip nutiko.
Adrianas paaiškino, kad puolimas buvo tikras. Džeimsas ten buvo. Jis taip pat.
Tačiau jie nežuvo.
Juos paėmė į nelaisvę.
Džeimsas buvo sunkiai sužeistas, o Adrianas kelias savaites liko su juo.
Mano akys nukrypo į popierinę gėlę.
– Jis ją padarė?
Adrianas linktelėjo.
– Iš popieriaus skiautės. Jis sakė, kad ji siaubinga. Prieš mirtį atidavė ją man ir pasakė, kad jei man pavyks grįžti namo, ji priklauso tau.
Norėdama sužinoti, kas nutiko toliau, peržiūrėkite komentarus apačioje 👇👇👇
Nurijau seiles.
– Kas jam nutiko?
– Jis vis silpo.
– Tai ne atsakymas.
Adrianas stipriau suspaudė kuprinės rankeną.
– Džeimsas žinojo, kad yra tikimybė, jog vienas iš mūsų grįš namo, o kitas – ne. Jis privertė mane pažadėti vieną dalyką.
– Ką?
– Jis liepė pasakyti, kad žuvo per puolimą.
Spoksojau į jį.
– Jis paprašė tavęs man meluoti?
– Taip.
– Kodėl?
– Jis nenorėjo, kad įsivaizduotum, kas su juo vyksta. Jis sakė, kad jūs buvote susituokę vos dvi dienas. Jis nenorėjo, kad tas dvi dienas pakeistų baimė.
Man akys prisipildė ašarų.
– Taigi jis nusprendė, ką aš galiu ištverti.
– Marija, jam buvo dvidešimt treji.
– Man irgi.
Tai jį nutildė.
Pažvelgiau į kreivą gėlę.
Mano vyras išgyveno pakankamai ilgai, kad padarytų man gėlę.
O tada paprašė kito žmogaus ištrinti tas savaites iš mano gyvenimo.
– Ar jis kalbėjo apie mane?
Adrianas liūdnai nusišypsojo.
– Nuolat.
– Ką jis sakė?
– Šiai istorijai papasakoti reikės daugiau laiko.
Mes pradėjome eiti veteranų centro link.
Pusiaukelėje sustojau.
– Vienas klausimas.
Adrianas atsisuko.
– Ar Džeimsas kada nors persigalvojo?
Jis suprato, ką turiu omenyje.
Pabaigoje Džeimsas Adrianui pasakė kažką kita.
– Jis pasakė: „Pasakyk jai, kad aš buvau čia.“
Adriano balsas sudrebėjo.
– Vėliau jis man pasakė: „Pasakyk jai viską.“
Spoksojau į jį.
– Tai kodėl nepasakei?
Jis nusuko žvilgsnį.
– Iš pradžių maniau, kad laikausi savo pažado. Tada grįžau namo ir pamačiau tave. Tu padėkojai man, kad buvau su juo.
Aš prisiminiau tą dieną.
– Aš tave apkabinau.
– Taip.
Jis nurijo seiles.
– Po to pasakyti tiesą reiškė pripažinti, kad melavau. Praėjo metai. Tada penkeri. Ir kiekvieni metai mane darė vis labiau sugėdintą.
Papurčiau galvą.
– Tu penkiasdešimt šešerius metus nesaugojai manęs.
– Ne.
– Tu saugojai save.
Adrianas nuleido galvą.
Tada jis pasakė dar kai ką.
– Aš žinau, kur palaidotas Džeimsas.
Sustingau.
– Kiek laiko tai žinai?
– Metus.
Jis pasakė kapinių pavadinimą.
– Nuvešiu tave ten.
– Ne, – pasakiau. – Dabar aš sprendžiu.
Padaviau jam geltoną suknelę.
– Vairuok.
Pakeliui Adrianas pagaliau papasakojo, kodėl pasirinko būtent tas vestuvių metines.
Neseniai jis sužinojo, kad serga vėžiu.
– Kiekvienais metais sau sakydavau, kad pasakysiu tau prieš kitas metines, – tarė jis. – Praėjusią savaitę supratau, kad nebesu tikras, kiek dar metinių turėsiu, už kurių galėčiau slėptis.
Akimirką mano pyktis atlėgo.
Bet neišnyko.
Prie Džeimso kapo padėjau visas penkiasdešimt šešias rožes po jo vardu.
Tada nusiunčiau Adrianą atgal į automobilį.
Pirmą kartą per penkiasdešimt šešerius metus niekas nestovėjo tarp manęs ir mano vyro.
Laikiau kreivą popierinę gėlę.
– Kvaily, – sušnabždėjau.
Pro ašaras išsprūdo juokas.
– Aš būčiau atėjusi.
Žinojau, kad nebūčiau spėjusi pasiekti Džeimso laiku.
Bet ne tai turėjau omenyje.
– Aš būčiau siaubingai bijojusi, – sušnabždėjau, paliesdama jo vardą.
– Bet vis tiek būčiau atėjusi.
Gražias rožes palikau ant jo kapo.
Džeimso negražiąją pasilikau.
Tą vakarą įdėjau popierinę rožę į didžiulę tuščią vazą šalia mūsų vestuvių nuotraukos.
Viena kreiva maža gėlė vazoje, skirtoje dešimtims.
Paliečiau jos sulenktą žiedlapį.
– Tu pavėlavai.
Tada nusišypsojau.
– Bet galiausiai ji vis tiek atėjo.
