Septynerius metus mano sesuo Stephanie kiekvieną penktadienį prižiūrėdavo mano dešimtmetę dukrą Bev. Aš ja visiškai pasitikėjau — iki vieno ryto, kai Bev sugriebė mane už riešo ir sušnibždėjo:
„Mama, aš tik apsimetu, kad miegu. Matau, ką teta daro tavo miegamajame.“
Pamaniau, kad ji turi omenyje, jog Stephanie knaisiojasi po mano daiktus.
Tačiau tada Bev pasakė:
„Bijau, kad ji bando tapti tavimi.“
Aš nesupratau.
Daugelį metų penktadieniai priklausė Bev ir Stephanie. Jos kepdavo blynus, statydavo pilis iš antklodžių, lakuodavo viena kitai nagus ir žiūrėdavo filmus. Kai man tekdavo dirbti iki vėlumos, Stephanie visada nedvejodama ateidavo padėti. Dažnai juokaudavau, kad ji yra antroji Bev mama.
Maniau, kad taip dėkoju savo sesei.
Niekada neįsivaizdavau, kad ji galėjo tai suprasti visai kitaip.
Likus kelioms savaitėms iki dešimtojo Bev gimtadienio, ji staiga pradėjo prašyti, kad penktadieniais nedirbčiau.
„Man nebepatinka penktadieniai“, – pasakė ji.
Kai paklausiau kodėl, ji tik papurtė galvą.
Galiausiai ji papasakojo tiesą.
„Apsimetu, kad miegu, kai teta Stephanie mane guldo. Ji palaukia, kol pagalvoja, kad užmigau, tada nueina į tavo miegamąjį ir užrakina duris.“
„Ką ji ten daro?“
„Užsideda tavo vėrinį. Sėdi ant tavo lovos. Kartais perkelia mūsų nuotrauką.“
Bev akys prisipildė ašarų.
„Bijojau, kad pagalvosi, jog viską išsigalvoju.“
„Aš tavimi tikiu“, – pasakiau jai.
Tada ji sušnibždėjo:
„Bijau, kad ji nori tapti tavimi.“
Tą vakarą savo miegamajame pastačiau nedidelę kamerą.
Kitą penktadienį, būdama darbe, peržiūrėjau įrašą.
Praėjus devynioms minutėms po to, kai paguldė Bev į lovą, Stephanie įėjo į mano miegamąjį, patikrino koridorių, užrakino duris, atidarė mano papuošalų dėžutę ir užsidėjo vėrinį, kurį Bev buvo man padovanojusi Motinos dienos proga.
Tada ji paskambino kažkam vardu Terry.
„Ar Bev pagaliau užmigo?“ – paklausė Terry.
„Galiausiai“, – atsakė Stephanie.
Tada Terry paklausė:
„Ar nusprendei, ar bandysi dar kartą?“
Stephanie atsisėdo ant mano lovos.
„Nežinau. Aš tiesiog norėjau, kad Bev turėtų seserį ar brolį.“
Tada supratau, kad visa tai nėra vien apie mano miegamąjį ar mano vėrinį.
Stephanie visada norėjo vaikų. Po daugelio metų nevaisingumo gydymo ir dviejų nesėkmingų procedūrų ji galiausiai pasidavė. Vietoj to ji visą savo meilę ir dėmesį skyrė Bev.
Tačiau, pasirodo, ji nuėjo kur kas toliau, nei aš įsivaizdavau.
Norėdami sužinoti, kas nutiko toliau, pažiūrėkite į komentarus žemiau 👇👇👇
Kitą penktadienį grįžau namo anksčiau ir susidūriau su ja.
„Kas yra Terry?“
Stephanie sustingo.
„Aš pastačiau kamerą savo miegamajame“, – pasakiau.
Tada į apačią nulipo Bev.
„Aš visada apsimetu, kad miegu, teta Stephanie. Aš girdžiu, kaip tu eini į mamos kambarį.“
Stephanie išbalo.
Paklausiau jos, kiek laiko Terry manė, kad Bev yra jos dukra.
„Maždaug metus“, – prisipažino ji.
Stephanie paaiškino, kad Terry sutiko internetinėje nevaisingumo palaikymo grupėje. Vieną vakarą Terry paklausė, ar ji turi vaikų.
„Pasakiau, kad turiu Beverly.“
Iš pradžių tai buvo vienas melas. Tada atsirado kitas.
„Man patiko, kaip tai jaučiausi“, – pasakė Stephanie. „Man patiko nebebūti ta moterimi, kurios visi gailisi. Man patiko kalbėtis su žmogumi, kuris manė, kad jau turiu tai, ko labiausiai norėjau.“
„Taigi tu pasiskolinai mano vaiką“, – pasakiau.
Ji nusuko akis.
Ji pasakojo Terry istorijas apie Bev vaikystę — istorijas, kurias buvau jai papasakojusi aš. Ji net pasakojo Terry apie prisiminimus, kurie priklausė man.
„Man reikėjo, kad istorijos skambėtų tikroviškai“, – sušnibždėjo Stephanie.
„Jos skambėjo tikroviškai todėl, kad buvo mano.“
Pati paskambinau Terry.
Kai ji atsiliepė, pasakiau:
„Aš esu Anna. Stephanie sesuo.“
Terry buvo priblokšta.
Ji tikėjo, kad Stephanie yra Bev mama.
„Ji man pasakojo apie mokyklą, migdymą, pieninių dantų iškritimą“, – pasakė Terry. „Maniau, kad tai jos prisiminimai.“
„Tai nebuvo jos prisiminimai.“
Terry nutilo.
„Tai ne vienas melas“, – galiausiai pasakė ji. „Tai visas gyvenimas.“
Po pokalbio atsisukau į Stephanie.
„Tu nesusikūrei dukros. Tu pasiskolinai manąją.“
„Aš nebandžiau jos iš tavęs atimti.“
„Bet Bev taip manė.“
Stephanie apsiverkė.
„Aš ją myliu.“
„Aš žinau“, – pasakiau. „Bet meilė nesuteikia teisės į žmogų.“
Pasakiau jai, kad daugiau nebus jokių penktadienių, kai ji liks viena su Bev.
„Tu negali ištrinti septynerių metų“, – pasakė Stephanie.
„Ne. Ir aš to nedarysiu. Esu dėkinga už viską, ką dėl mūsų padarei. Bet dėkingumas nereiškia, kad tu turi teisę į ją.“
Kai Stephanie paprašė pasikalbėti su Bev, paklausiau dukros, ko ji pati nori.
„Ne šį vakarą“, – pasakė Bev.
Todėl gerbiau jos norą.
Daugelį metų dėkingumą painiojau su pareiga. Tą vakarą pagaliau supratau, kad galiu mylėti savo sesę ir vis tiek pasakyti „ne“.
Kitą penktadienį mudvi su Bev likome namuose.
„Aš jos pasiilgau“, – prisipažino Bev. „Ar tai blogai?“
„Ne“, – pasakiau. „Gali ilgėtis žmogaus ir vis tiek nenorėti, kad jis būtų šalia.“
Savaitės virto mėnesiais.
Stephanie atsiprašė. Dar svarbiau — ji pasikeitė. Ji pasakė Terry tiesą. Nustojo skambinti kiekvieną penktadienį. Kai Bev galiausiai sutiko su ja pasikalbėti, Stephanie nereikalavo apsikabinimų ir neapsimetė, kad viskas yra kaip anksčiau.
Vieną penktadienio popietę Stephanie atėjo į mano namus, rankoje laikydama mažą voką.
„Norėjau pati tai grąžinti.“
Viduje buvo mano vėrinys.
Bev stovėjo šalia manęs.
„Labas, Bev“, – pasakė Stephanie.
„Labas.“
Po akimirkos Bev paklausė:
„Ar tu vis dar kepi blynus?“
Stephanie nervingai nusijuokė.
„Deja.“
„Gal kitą kartą, kai ateisi.“
Stephanie akys prisipildė ašarų, tačiau ji nespaudė Bev.
„Norėčiau.“
Kai ji išėjo, užsidėjau vėrinį.
Bev pažvelgė į mane.
„Ar tu vis dar pyksti?“
Akimirką pagalvojau.
„Kai kurie dalykai užtrunka ilgiau nei tiesiog pyktis.“
Tada ji atidarė šaldytuvą.
„Ar galime iškepti blynų?“
Aš nusijuokiau.
Septynerius metus penktadienis reiškė darbą.
Tada jis reiškė Stephanie.
O vėliau tapo diena, kurios mano dukra ėmė bijoti.
Dabar išėmiau kiaušinius.
„Gerai. Su šokolado gabalėliais?“
Bev nusišypsojo.
Ir pirmą kartą per labai ilgą laiką penktadienis nepriklausė nei mano darbui, nei mano sesei.
Jis priklausė mums.
