Kartono dėžutė užuojautos atvirukams vis dar buvo mano rankose, kai Danielis pasakė:
– Štai ką tėtis sakė, kad tu darysi.
Ričardas nuo manęs keturis mėnesius slėpė jų paskutinį ginčą. Dabar mano sūnus stovėjo prie savo tėvo karsto, vilkėdamas išblukusią rožinę suknelę ir stebėdamas, kaip aš rūpinuosi visų kitų skausmu.
Tą rytą devintą valandą jau buvau pataisiusi gėlių atviruko pavardės rašybą, suradusi papildomą kėdę senyvo amžiaus Ričardo pusbroliui, priminusi laidojimo organizatoriui, kad mano vyras nekentė vargonų muzikos, ir šešis kartus atsakiusi į tą patį klausimą apie vaišes po laidotuvių.
– Tiša, atsisėsk, – pasakė mano sesuo.
– Man viskas gerai.
– Taip sakai visą rytą.
– Nes man iš tikrųjų viskas gerai.
Nebuvo.
Ričardas gulėjo vos už dešimties pėdų nuo manęs, įdėtas į nušlifuotą medinį karstą, o mūsų vienintelis sūnus vis dar nebuvo atvykęs.
Ričardas vienuolika mėnesių kovojo su vėžiu. Paskutinius tris mėnesius jis vos galėjo pakelti arbatos puodelį abiem rankomis.
Danielis turėjo būti šalia mūsų.
Tačiau prieš keturis mėnesius, kai grįžau iš vaistinės, radau mūsų vestuvių nuotrauką sudaužytą ant prieškambario grindų.
Danielis stovėjo šalia jos su lagaminu, o jo veidu riedėjo ašaros.
– Negaliu patikėti, kad to iš manęs paprašei!
Ričardas laikėsi įsikibęs kėdės atlošo, kad nenugriūtų.
– Neturiu kito pasirinkimo.
Danielio veidas persikreipė iš skausmo.
– Tada tu praradai savo sūnų!
Jis išėjo.
Kai pasiekiau šaligatvį, jo automobilio jau nebebuvo.
Grįžusi į vidų radau Ričardą sėdintį ant laiptų.
– Kas atsitiko?
Jis žiūrėjo į sudaužytą nuotrauką.
– Tai turi likti tarp Denio ir manęs.
– Jis ir mano sūnus.
– Žinau.
– Tada papasakok man.
Ričardas užsimerkė.
– Prašau, Tiša. Nieko manęs neklausk.
Per kitus keturis mėnesius Danielis vis dar atsiliepdavo, kai paskambindavau, tačiau kiekvienas pokalbis galiausiai atsiremdavo į tą pačią sieną.
– Mama, aš tave myliu. Bet neprašyk manęs atleisti tėčiui.
Nekenčiau Ričardo, kad jis atsisakė paaiškinti.
Nekenčiau Danielio, kad jis išėjo.
O labiausiai nekenčiau savęs, nes kol du vyrai, kuriuos mylėjau, draskė kažką tarp savęs, aš nė nenutuokiau, ką turėčiau sutvarkyti.
O tvarkyti reikalus paprastai buvo vienintelis dalykas, kurį mokėjau daryti.
Tada atsivėrė koplyčios durys.
Ten stovėjo Danielis.
Pusę sekundės mačiau tik savo sūnų.
Tada pamačiau, ką jis vilkėjo.
Rožinę spalvą.
Ne marškinius.
Ne keistą kostiumą.
Suknelę.
Išblukusią rožinę suknelę, kuri negrabiai krito žemiau kelių, buvo įtempta per pečius ir atrodė dar absurdiškiau virš juodų išeiginių batų.
Po salę pasklido šnabždesiai.
Kažkas aiktelėjo.
– Danieli.
Jis pažvelgė į mane.
Aš skubiai nuėjau koridoriumi jo link.
– Deni, ką tu darai?
Jis neatsakė.
– Kodėl taip apsirengei per savo tėvo laidotuves?
Jis akimirką pažvelgė į karstą ir praėjo pro mane.
Tiesiai prie Ričardo.
Danielis padėjo abi rankas ant karsto.
– Atsiprašau, tėti. Atsiprašau, kad neatėjau anksčiau.
Jis pasilenkė virš karsto ir pravirko taip bejėgiškai, kaip nebuvau mačiusi nuo tada, kai jis buvo vaikas.
Niekas daugiau nebešnabždėjo.
Aš stovėjau už jo, apstulbusi.
Kad ir ką reiškė ta suknelė, tai tikrai nebuvo pasityčiojimas.
Po ceremonijos žmonės mane apsupo.
– Labai užjaučiu, Tiša.
– Ričardas buvo geras žmogus.
– Paskambink, jei ko nors prireiks.
Padėkojau visiems, suradau kažkur dingusį paltą, pasakiau maitinimo įmonei, kur padėti kavą, ir nešiau vazą į vaišių salę.
– Tiša?
Ričardo sesuo laikė tuščią dėžutę.
– Kur dėti šiuos užuojautos atvirukus?
– Ant stalo šalia svečių knygos. Ne, palauk. Ten žmonės gali išlieti kavą. Duok juos man.
– Mama.
Danielis stovėjo už jos.
– Duok man penkias minutes, Deni.
Jo veidas sustingo.
– Ką?
– Man reikia tai užbaigti.
Jis pažvelgė į dėžutę mano rankose.
Tada tyliai pasakė:
– Štai ką tėtis sakė, kad tu darysi.
Mano pirštai stipriau suspaudė kartoną.
– Ką pasakei?
– Gal galime nueiti kur nors, kur būtume vieni?
Kažkas jo veide mane sustabdė.
Norėdami sužinoti, kas nutiks toliau, pažiūrėkite į komentarus žemiau 👇👇👇
Grąžinau dėžutę.
– Padėkite juos bet kur.
Danielis nuvedė mane į mažą kambarėlį už koplyčios.
Vos tik durys užsidarė, parodžiau į suknelę.
– Pradėk aiškintis.
Jis pažvelgė į save.
– Žinau, kaip tai atrodo.
– Nuoširdžiai tuo abejoju.
Jo lūpose trumpam pasirodė maža, nelaiminga šypsena.
Tada jis įkišo ranką į kišenę.
– Mama, tėtis norėjo, kad tu kai ką gautum.
Jis ištraukė mažą daiktą, suvyniotą į baltą servetėlę.
– Sakė, kad turi jį gauti po jo mirties.
Viduje buvo vienas rožinis auskaras.
Pigus metalas.
Trūko vieno dirbtinio akmens.
Kabliukas buvo šiek tiek sulenktas.
Aš jį pažinojau.
Mano ranka suspaudė kėdės atlošą.
– Ne.
– Kas?
– Iš kur jis jį gavo?
Danielis pritūpė priešais mane.
– Jis jį saugojo.
Akys prisipildė ašarų.
Tas auskaras buvo dingęs daugiau nei prieš trisdešimt metų.
Dar prieš Danielį.
Prieš paskolas būstui.
Prieš vaistus nuo vėžio, kurie užėmė visą mūsų virtuvės stalviršį.
Man buvo dvidešimt treji.
Su Ričardu tuo metu susitikinėjome. Tą rožinę suknelę vilkėjau viename pigiame restoranėlyje, kurio savininkas siūlydavo nemokamą desertą kiekvienam, kuris išdrįsdavo pašokti, kai skambėdavo sena daina.
Ričardas atsisakė.
Žinoma, aš atsistojau.
Šokau tarp stalų taip prastai, kad nepažįstami žmonės pradėjo ploti, o Ričardas užsidengė veidą.
Vėliau, lauke, jis patempė mano suknelę.
– Šitas daiktas pavojingas.
– Suknelė?
– Moteris, kuri ją dėvi.
Aš nusijuokiau.
– Pavydi, nes rožinė spalva man tinka geriau nei tau.
Kažkur tarp restorano ir namų pamečiau vieną auskarą.
Apie tai nebuvau pagalvojusi daugybę metų.
Danielis stebėjo mano veidą.
– Tėtis man papasakojo apie tą vakarą.
Pažvelgiau į rožinį audinį, besidriekiantį per mano sūnaus kelius.
– Šita suknelė mano.
Jis linktelėjo.
– Tėtis rado ją dėžėje palėpėje.
– Kodėl?
Danielis nurijo seiles.
– Dėl to mes ir susipykome.
Jis papasakojo, kad prieš keturis mėnesius Ričardas paprašė jo nuleisti dėžę iš palėpės.
Tada Ričardas ištraukė suknelę.
– Jis paklausė manęs, kada paskutinį kartą tu ką nors darei vien todėl, kad pati to norėjai.
Man pritrūko žodžių.
Danielis tęsė:
– Pasakiau, kad nežinau.
– Jis pradėjo kalbėti apie atostogas. Sakė, kad visos mūsų gyvenime turėtos atostogos buvo arba ten, kur norėjo važiuoti jis, arba kur norėjau aš, arba ten, kur buvo patogu dėl mokyklos.
– Šeimos turi ieškoti kompromisų, – pasakiau.
– Žinau.
– Jis sirgo, Deni. Buvo emocionalus.
– Sutinku. Bet tada jis pasakė, kad visas tavo gyvenimas tapo sąrašais.
Aš žiūrėjau į jį.
– Pirkinių sąrašais. Vaistų sąrašais. Dalykais, kurių man reikėjo koledže. Dalykais, kurių reikėjo tėčiui gydymo metu. Gimtadieniais. Vizitais pas gydytojus.
Danielis persibraukė veidą.
– Jis sakė, kad neprisimena, kada paskutinį kartą paklausė, ko tu nori, prieš tai jau nepateikęs tau kelių pasirinkimų.
Aš atsistojau.
– Tavo tėvas mirė. Jam nereikėjo paskutinius savo mėnesius praleisti ieškant priežasčių jaustis kaltam.
– Jis neprašė manęs jo guosti.
– Tai ko jis norėjo?
Danielis įkvėpė.
– Jis norėjo, kad po jo mirties atiduočiau tau suknelę.
– Ir viskas?
– Ne.
Jo akys prisipildė ašarų.
– Jis norėjo, kad atsisakyčiau naujo darbo, po jo mirties grįžčiau čia ir pasirūpinčiau, kad tu nepraleistum likusio gyvenimo rūpindamasi visais, išskyrus save.
Pažvelgiau į jį.
– Jis paprašė tavęs atsisakyti savo ateities?
– Jis norėjo, kad skambinčiau tau kasdien. Įsitikinčiau, kad valgai. Parinkčiau, kur keliausi. Nuspręsčiau, kada jau pakankamai padėjai kitiems.
Man susmuko keliai ir aš atsisėdau ant grindų, pati nesuprasdama, kaip ten atsidūriau.
Danielis atsiklaupė šalia.
– Štai dėl ko mes ir susipykome, mama.
Jis pasakojo, kad Ričardas buvo įsitikinęs, jog aš surengsiu laidotuves, po jų visus pamaitinsiu, atsakysiu į kiekvieną telefono skambutį, sutvarkysiu namus ir būsiu naudinga tol, kol niekas nepastebės, kad pati palūžtu.
Pagalvojau apie dėžutę su užuojautos atvirukais, kurią vos neišnešiau iš kambario.
– Bet kodėl tu išėjai? – paklausiau.
– Nes jis vis kartojo: „Kažkas turi pasirūpinti, kad tavo mamai būtų gerai.“
– O tu?
– Pasakiau jam: „Kodėl pats nepasakai mamai?“
Danielis pažvelgė į mane.
– Jis pasakė, kad tu ir taip per daug neši ant savo pečių.
Užmerkiau akis.
Ričardas tuos žodžius buvo pasakęs šimtus kartų.
„Dar nesakyk mamai. Ji ir taip per daug neša.“
„Aš tuo pasirūpinsiu. Tiša ir taip turi per daug reikalų.“
„Leisk jai miegoti. Ji ir taip per daug neša.“
Anksčiau man atrodė, kad tai meilė.
Galbūt taip ir buvo.
Bet staiga tuose žodžiuose išgirdau ir kai ką kita.
Sprendimą.
Priimtą už mane.
Danielis nusišluostė skruostą.
– Pasakiau jam, kad jis vėl taip daro.
– Ką daro?
– Sprendžia, ką tu gali pakelti, tavęs to nepaklausęs.
Jis sakė, kad Ričardas supyko.
– Jis pasakė, kad miršta ir nebeturi laiko ginčytis.
– O tu?
– Pasakiau jam, kad jei jis taip nori, jog tu turėtum savo gyvenimą, galėtų pradėti nuo to, kad leistų tau pačiai atsakyti už save.
Tada Danielis pažvelgė į rožinę suknelę.
– Tai kodėl ją apsivilkai? – paklausiau.
Jis bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
– Po tėčio mirties beveik neatvykau. Tada prisiminiau, ką jis sakė, kad tu šiandien darysi.
– Viską organizuosi. Visus guosi. Pasirūpinsi, kad visi pavalgytų.
– Jis buvo teisus.
Jis nejaukiai timptelėjo rožinį sijoną.
– Pagalvojau, kad yra vienas dalykas, kurio tu negalėsi sutvarkyti vien savo įprastu būdu.
Nepaisydama savęs, nusijuokiau.
– Tu ateini į savo tėvo laidotuves apsirengęs kaip aš, kai man buvo dvidešimt treji?
– Būtent.
Mano juokas virto ašaromis.
Danielis atsiklaupė šalia manęs.
– Atsiprašau, kad nuo tavęs atsiribojau, mama.
– Aš pykstu, kad taip padarei. Bet suprantu, kodėl.
Jis linktelėjo.
Tada labai tyliai pasakė:
– Aš žinojau visas tėčio istorijas.
Jis pažvelgė žemyn.
– Žinojau tavo slaptažodžius. Bet nežinojau, ar tu dar šoki, mama.
Nes aš pati viską taip palengvinau.
Prisimindavau gimtadienius, dar prieš kam nors jų paprašant. Sutvarkydavau problemas dar prieš joms atsirandant. Taip dažnai sakydavau „kaip nori“, kad galiausiai niekam nebereikėjo galvoti, ko iš tikrųjų noriu aš.
– Kartais, – sušnibždėjau, – buvo lengviau viską padaryti pačiai, nei sužinoti, ar kam nors iš tiesų rūpi.
Danielis paėmė mano ranką.
– Ar tu dar šoki?
Aš beveik pasakiau, kad neturėjau tam laiko.
Vietoj to susimąsčiau.
– Nežinau.
Jis nesiūlė lankyti šokių pamokų.
Nekūrė jokio plano.
Tiesiog pasakė:
– Gerai.
Tą vakarą mūsų virtuvėje buvo pilna indų po laidotuvių.
Automatiškai ištiesiau ranką jų plauti.
Tada sustojau.
– Palik juos.
Danielis pažvelgė į mane.
– Rytoj jie bus baisūs.
– Tada rytoj galės tuo pasiskųsti.
Jis nusijuokė.
Po kurio laiko atsidarė maisto užsakymo programėlę.
– Ko nori vakarienei?
– Nesvarbu, ko tu…
Aš sustojau.
Jis laukė.
Jokių pasiūlymų.
Jokio gelbėjimo.
Pažvelgiau į jį.
– Kiniško maisto.
Danielis susiraukė.
– Aš nekenčiu kiniško maisto.
Pakėliau antakį.
Jis atsiduso.
– Gerai. Bus kiniškas.
Pirmą kartą indai liko kriauklėje.
Rožinė suknelė liko ten, kur galėjau ją matyti.
O Danielis skundėsi dėl pavasarėlių suktinukų, kol aš valgiau būtent tai, ko norėjau.
